Kai darbininkas iš Čikagos, Tomas Vitlsas (Kevin Bacon), per vakarėlį leidžiasi į hipnozės eksperimentą, jis net nenutuokia, kad netrukus jo gyvenimas ims byrėti į šukes. Po seanso jis tampa jautrus tam, kas slypi po paviršiumi – Tomas ima girdėti balsus, regėti vizijas ir jausti kažko buvimą. Tai nėra paprasti sapnai ar haliucinacijos – tai užuominos, kviečiančios jį atskleisti užmirštą tiesą, kuri glūdi tamsiose kaimynystės kertėse.
Filmas meistriškai konstruoja įtampą – kas prasideda kaip nežymus nerimas, virsta apsėdimu. Tomas tampa tarsi įkalintas tarp pasaulių – viename gyvena jo šeima, kitame – mirusi mergina, kurios kūnas slepia šiurpą keliančią paslaptį. Jo ryšys su anapusiniu pasauliu stiprėja, o aplinkinių abejingumas pamažu skleidžia vis gilėjančią nevilties atmosferą.
Ši istorija – ne apie vaiduoklius tradicine prasme. Ji tyrinėja, kaip kaltė, gėda ir tylėjimas gali tapti gyvais, alsuojančiais monstrais. Vaizduojama ne tik individuali drama, bet ir tai, kaip bendruomenė slepia savo nuodėmes. Tarsi netyčia atskleisti skeletai spintose ima šokti Tomo mintyse, kol tiesa prasimuša per bet kokį racionalų paaiškinimą.
„Balsai iš anapus“ priskiriamas psichologinio siaubo žanrui, kuriame vyrauja įtampa, lėtas siaubo kaupimas, sapniški vaizdiniai ir stiprus psichologinis aspektas. Tai nėra filmas apie šuolius iš tamsos ar kraupius efektus – tai lėta, bet intensyvi kelionė į sąžinę, pasąmonę ir tai, ką reiškia būti apsėstam ne dvasios, o kaltės.
Ši juosta, sukurta pagal Richardo Mathesono romaną, kviečia ne tik išsigąsti, bet ir susimąstyti – kas nutinka, kai balsai, kurių stengiamės neklausyti, ima kalbėti per mus pačius?