„Nepažįstamieji“ (The Strangers, 2008) – siaubo filmas, kuriame siaubas ateina tyliai
Bryano Bertino režisuotas filmas „Nepažįstamieji“ – tai intensyvus ir įtampos kupinas siaubo trileris, kuriame siaubas pasibeldžia į duris, kai mažiausiai to tikimasi. Tai ne kraujas ar pabaisos, o gryna, lėta baimė, kuri slypi kasdienybėje. Filmas priklauso psichologinio siaubo ir namų invazijos potipiui – žanrui, kuriame žmogaus saugumo iliuzija yra žiauriai išdraskoma.
Veiksmas sukasi apie jauną porą – Kristen ir Džeimsą (vaidina Liv Tyler ir Scott Speedman), kurie atvyksta į nuošalų šeimos vasarnamį po ne itin sėkmingos vakarienės. Jų santykiai įtempti, atmosfera įkaitusi. Tačiau tai, kas iš pradžių atrodo kaip įprastas nesusikalbėjimas tarp dviejų žmonių, netrukus pasikeičia, kai vidury nakties pasigirsta pasibeldimas. Už durų – nepaprastai tyli mergina, kurios veidas slepiasi po kauke. Ji teiraujasi: „Ar Tamara yra namuose?“
Nuo to momento poros laukia košmaras. Trijų kaukėtų įsibrovėlių grupė pradeda žaisti psichologinius žaidimus – ne iš karto puola, bet ilgai ir sadistiškai kankina mintimis, baime, nežinomybe. Namai, kurie turėjo būti prieglobsčiu, virsta spąstais. Kamera dažnai seka personažus iš tolo, sukuria pojūtį, kad kažkas visą laiką stebi. Vienas iš filmo stiprybių – tylos naudojimas. Čia nėra nuolatinės muzikos ar šokiruojančių garso efektų, bet kiekvienas garsas – žingsnis, kvėpavimas, durų girgždesys – tampa grėsme.
Filmas įkvėptas tikrų įvykių ir ta mintis tik sustiprina nerimą – čia nėra aiškių motyvų, piktadariai neturi asmeninių paskatų. Jie tiesiog pasirinko juos atsitiktinai. Būtent tai ir yra viena baisiausių filmo žinučių – blogis kartais neturi logikos. Jis tiesiog ateina.
„Nepažįstamieji“ tinka žiūrovams, kurie mėgsta subtilų, įtampą laipsniškai didinantį siaubą be perteklinio smurto, bet su gilumine psichologine baime. Tai filmas, kuris dar ilgai liks galvoje – ypač kai kas nors netikėtai pasibels į duris naktį.