„Vilkduobė“ (Wolf Creek, 2005) – tikrais įvykiais paremtas siaubo filmas, kuris pažadina pačias giliausias žmogaus baimes
Australų režisieriaus Grego McLeano filmas „Vilkduobė“ yra vienas iš tų kūrinių, kuris įkyriai įstringa mintyse. Tai neperkrautas efektų šou, o lėtas, įtampos pilnas siaubo trileris, paremtas realiais nusikaltimais, įvykusiais atokiose Australijos vietovėse. Pagrindinius vaidmenis atlieka John Jarratt (sukūręs ikonišką žudiko Micko Tayloro personažą), Cassandra Magrath, Kestie Morassi ir Nathan Phillips.
Filmas pasakoja apie tris jaunuolius – dvi merginas iš Didžiosios Britanijos ir vieną australišką draugą, kurie leidžiasi į kelionę po dykumos platybes. Atrodo, jų planas – aplankyti įžymiąją Vilkduobės meteoritinę kraterio vietą – yra dar vienas turistinis nuotykis, tačiau viskas pasisuka kitaip, kai jų automobilis sustoja vidury niekur. Pagalbą pasiūlo paslaptingas vietinis vyras Mickas. Jis atrodo svetingas, tačiau netrukus keliautojai pabunda surišti ir išskirstyti po jo šiurpią stovyklą. Prasideda beviltiška kova dėl išgyvenimo.
„Vilkduobė“ priklauso psichologinio siaubo ir išgyvenimo trilerio žanrams. Tai filmas, kuris nesiūlo tradicinių siaubo klišių, bet žaidžia su žiūrovo psichologija, lėtai kurdamas baimę per vienatvę, nežinomybę ir nejaukų realistiškumą. Dėl dokumentinės stilistikos, autentiškų veikėjų ir klaikiai realistiško antagonisto, žiūrovas pasijunta tarsi stebėtų tikrą tragediją.
Johnas Jarrattas už Micko vaidmenį pelnė daugelio kritikų pagyras – jo personažas nuoširdžiai baugina savo nenuspėjama prigimtimi. Būtent dėl to „Vilkduobė“ dažnai laikoma vienu baisiausių australiškų filmų, paliekančiu slogų, bet įsimintiną įspūdį.
Tai ne šiaip siaubo filmas – tai patirtis, kuri priverčia pažvelgti į nežinomą pasaulio kraštą ir susimąstyti, kaip plona linija skiria kelionės nuotykį nuo tikro košmaro.