„Prieglauda“ (The Orphanage, 2007) – atmosferinis ir emociškai stiprus siaubo filmas iš Ispanijos, režisuotas Juan Antonio Bayona.
Tai ne tipinė kraujo ištroškusių vaiduoklių istorija. „Prieglauda“ veikiau žaidžia su žiūrovo emocijomis, atskleidžia skausmingus praradimus, motinystės ryšį ir šešėliuose slypinčias paslaptis, kurios ilgainiui tampa tikrove. Filmas remiasi gotikinio siaubo žanro tradicijomis – lėtas tempas, niūri atmosfera, subtilus siaubas ir paslapčių kupinas senas pastatas, kuris tampa lyg gyvas veikėjas.
Pagrindinę heroję Laurą įkūnija Belén Rueda – įtaigi ir emocionali moteris, kuri su vyru ir sūnumi Simón grįžta į vaikystėje lankytą prieglaudą, ketindama ją atidaryti kaip namus vaikams su negalia. Tačiau šiltos pradžios netrukus ima sklaidytis. Simón pradeda kalbėti apie nematomus draugus, paslaptingas žaidimas virsta bauginančiu galvosūkiu, o vieną dieną berniukas dingsta be pėdsakų.
Ieškodama sūnaus, Laura panyra vis giliau į praeities šmėklas – įtartinus vaikų mirties atvejus, praeityje vykusią tragediją, kuri nepaliko ramybės nei gyviesiems, nei mirusiesiems. Ji ima įtarti, kad atsakymai slypi pačiose pastato sienose, o jos paties sūnaus likimas yra neatsiejamas nuo šio kraupaus palikimo.
Tai filmas, kuris veikia ne tiesmuku siaubu, bet vidiniu nerimu ir emociniu svoriu. „Prieglauda“ jungia psichologinio siaubo, paranormalaus trilerio ir dramatiško pasakojimo elementus. Jis priklauso vadinamajam „slow-burn“ siaubo žanrui – kur bauginanti atmosfera auga pamažu, kol galiausiai sprogsta emociniu ir naratyviniu kulminacijos tašku.
Ši istorija – apie netektį, ilgesį ir tamsą, kurioje slypi viltis. Ji nepalieka abejingų ir išlieka atmintyje ne tik dėl vaiduoklių, bet ir dėl giluminio žmogiško skausmo. Tai vienas tų siaubo filmų, kuris baugina ne tik dėl to, ką matai, bet ir dėl to, ką jauti.