Filmas „Mačiau, kaip švyti televizorius“ (rež. Jane Schoenbrun) – tai psichologinis siaubo trileris, kuriame realybė, fantazija ir vidinė branda persipina į hipnotizuojančią, melancholišką ir bauginančią kelionę po žmogaus sąmonę. Tai filmas, kuris ne tiek gąsdina išoriniais monstrais, kiek tiria vidinius demonus – pasimetimą, tapatybės trapumą ir troškimą pabėgti nuo pasaulio, kuris nesupranta.
Pagrindinis veikėjas Owenas (vaidina Justice Smith) – drovus, intravertiškas paauglys, gyvenantis nuobodžioje priemiesčio aplinkoje, kurioje kiekviena diena skendi pilkumoje. Jo gyvenimas ima keistis, kai jis susipažįsta su paslaptinga bendraamže Maddy (Brigette Lundy-Paine), kuri supažindina jį su keistu televizijos serialu. Šis keistas, keistai žavus ir nepaaiškinamai traukiantis šou tampa tarsi portalu į kitą pasaulį – pasaulį, kuris atrodo tikresnis už paties Oweno kasdienybę.
Televizoriaus švytėjimas tampa šaltiniu, iš kurio ima skverbtis kita realybė. Owenas pradeda jausti, kad serialo personažai egzistuoja ne tik ekrane – jų istorijos pradeda persipinti su jo gyvenimu, o realybės ribos vis labiau išsitrina. Jis ima abejoti, ar tai tik vaizduotė, ar iš tiesų kažkas viršnatūralaus įsibrovė į jo pasaulį. Šis procesas veda link savotiško vidinio atsiskyrimo, psichologinio lūžio, kuriame siaubas kyla iš nežinios, ilgesio ir gniuždančio nepritapimo.
Tai kūrinys, priklausantis atmosferinio siaubo žanrui, kuriame nėra daug atvirų siaubo scenų, bet nuolat tvyro įtampa, nerimas ir nejaukumo jausmas. Filmas išnaudoja vaizdinę simboliką, retro estetiką, šviesos ir garso žaismą tam, kad sukurtų sapnišką, tačiau kartu slogiai realų pasaulį.
„Mačiau, kaip švyti televizorius“ – tai ne tik apie siaubą, bet ir apie vienatvę, brendimą, bei bandymą atrasti save pasaulyje, kuris nenori matyti tavo tikrojo „aš“. Tai filmas, kurį labiau jauti, nei tiesiog žiūri – ir kuris ilgai neišnyksta iš tavo vidaus.