„Mama“ (2013) – psichologinio siaubo pasaka apie motinišką meilę, kuri peržengia mirties ribas
Filmas „Mama“ – tai vizualiai įtaigus, atmosferiškas ir emocionaliai įkrautas siaubo trileris, sukurtas režisieriaus Andrés Muschietti pagal jo trumpametražį filmą. Vykdantysis prodiuseris – žanro meistras Guillermo del Toro. Pagrindinius vaidmenis čia atlieka Jessica Chastain (vaidina gotiško įvaizdžio roko muzikantę Anabelę) ir Nikolaj Coster-Waldau, kuris įkūnija dvynių mergaičių dėdę Luką.
Siužetas prasideda nuo tragiškos šeimos dramos – tėvas nužudo savo žmoną ir pabėga su dviem mažametėmis dukromis į atokų namą miške. Ten jis dingsta be pėdsakų. Mergaitės praleidžia penkerius metus apleistame name, augdamos be žmonių priežiūros, tačiau ne vienos – kažkas ar kažkas jomis rūpinasi. Jas randa ir priglaudžia dėdė su savo partnere Anabele. Tačiau netrukus tampa aišku, kad su mergaitėmis atkeliauja ir tamsus, antgamtinis jų globėjas – būtybė, kurią jos vadina Mama.
Filmas meistriškai balansuoja tarp psichologinio siaubo ir antgamtinės dramos. Tai istorija ne tik apie dvasias ir gąsdinimus, bet ir apie emocinį prisirišimą, praradimo traumą bei kovą dėl meilės. Svarbiausia – tai ne pabaisų šou, o jautri, nors ir šiurpi, alegorija apie motinystę, praeities randus ir paleidimo sunkumus.
„Mama“ priklauso psichologinio ir antgamtinio siaubo žanrams. Filmas subtiliai išnaudoja atmosferą – slogūs interjerai, paslaptingi garsai, šešėliai ir vaikų elgesys kuria nuolatinę įtampą. Gąsdinimai čia – ne šokiruojantys, bet tyliai įsiskverbiantys po oda. Aktorių vaidyba, ypač mažųjų mergaičių, suteikia istorijai tikrumo ir jautrumo.
Tai filmas, kuris palieka emocinį pėdsaką. Mama – ne tik apie tai, kas mus gąsdina naktį, bet ir apie tai, kaip sunku paleisti tuos, kuriuos kadaise mylėjome.