„Ouija: Blogio pradas“ – tai atmosferiškas, įtampą lėtai auginantis antgamtinio siaubo filmas, veikiantis kaip savarankiškas priešistorės pasakojimas pirmajam „Ouija“ filmui. Veiksmas nukelia žiūrovus į 1967-uosius Los Andželą, kur viena našlė su dviem dukromis siekia išgyventi po vyro mirties. Norėdama išlaikyti šeimą, motina Alice Zander pradeda uždarbiauti organizuodama netikrus dvasinius seansus. Šie apgaulingi ritualai greitai įgauna visiškai kitą prasmę, kai į namus patenka Ouija lenta – ne kaip paprasta dekoracija, o kaip tikras kanalas į kitą pasaulį.
Bandymai įtraukti naują triuką į savo pasirodymus atsisuka prieš pačią šeimą. Mažoji Doris, jaunėlė dukra, netikėtai ima demonstruoti sugebėjimus, kurių anksčiau neturėjo – kalba su mirusiais, pasako tai, ko niekas negalėjo žinoti. Tačiau su kiekviena diena jos elgesys tampa vis keistesnis ir baugesnis. Iš pradžių tai atrodo kaip nekaltas antgamtinis reiškinys, tačiau vėliau aiškėja, kad per Ouija lentą į mergaitę įsikūnijo senas ir klastingas blogis, kurio šaknys slypi tamsiose namų paslaptyse.
Filmas tyrinėja sielų pasaulio ribas, demonų apsėdimo temą ir pavojaus, slypinčio už antgamtinių žaidimų, motyvą. Režisierius Mike Flanagan sukuria slogią atmosferą, meistriškai pasinaudodamas kamerų judėjimu, lėtai augančia įtampa ir vaizdo estetika, primenančia klasikinį siaubo kiną. Nors čia netrūksta tradicinių išgąsčio momentų, labiau akcentuojama psichologinė įtampa ir emocinis šeimos ryšio irimo procesas.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Elizabeth Reaser, Annalise Basso ir Lulu Wilson – pastaroji įkūnija Doris ir tampa pagrindiniu siaubo šaltiniu. Jos vaidyba įspūdinga, subtili, bet kartu ir gąsdinanti.
„Ouija: Blogio pradas“ priklauso antgamtinio siaubo žanrui, o jo tematika artima klasikiniams filmams apie apsėdimą ir dvasinį pasaulį. Tai filmas tiems, kurie mėgsta lėtai bręstančią baimę, senos mokyklos estetiką ir pasakojimus, kuriuose siaubas įsiskverbia į šeimos kasdienybę.