Cenzorė – tai psichologinis siaubo trileris, panardinantis žiūrovą į tamsų aštuntojo dešimtmečio britų cenzūros pasaulį, kur realybė ima slysti tarp pirštų. Tai ne tik filmas apie kraupius vaizdus kino juostose, bet ir apie siaubą, kuris tūno žmogaus psichikoje – kaltę, atminties praradimą ir neišspręstą netektį.
Pagrindinė veikėja Enid, kurią įtaigiai įkūnija Niamh Algar, dirba kino filmų cenzore – jos darbas vertinti smurtinius ir šokiruojančius filmus bei iškirpti tai, kas gali paveikti žiūrovus. Ji – tarsi tylus sargas, saugantis visuomenę nuo fikcinio žiaurumo. Tačiau Enid pati neša savyje ilgai slėgtą asmeninę tragediją – vaikystėje pradingo jos sesuo, o prisiminimai apie tą dieną išlieka neaiškūs, it per rūką. Kai valdžia oficialiai paskelbia seserį mirusia, Enid iš naujo sugrįžta į praeities skaudulius.
Viskas pasikeičia, kai jai tenka peržiūrėti vieną ypač trikdantį filmą iš archyvų. Šis siaubo filmas pasirodo keistai panašus į jos pačios išgyvenimus – scenos, detalės, net vietos atrodo lyg iš jos atminties. Įsitikinusi, kad tai daugiau nei sutapimas, Enid pradeda savarankišką tyrimą, kuris pamažu nuveda ją į pavojingas psichologines gelmes, kur realybė ir fikcija ima painiotis. Ar filmo turinys atskleis tiesą apie jos seserį? O gal tai tik dar vienas sąmonės žaidimas?
„Cenzorė“ priklauso vadinamajam psichologinio siaubo žanrui, o taip pat atspindi auteur horror kryptį, kur siaubas konstruojamas ne tik vaizdais, bet ir gilumine nuotaika, simbolika bei personažo vidine drama. Šis filmas ypatingas tuo, kad nešokiruoja vien krauju – jis neramina kur kas gilesniu būdu, iškeldamas klausimus apie kaltę, savęs suvokimą ir ribą tarp realybės bei fikcijos. Tai intelektualus siaubas, kuris ilgai neišnyksta iš žiūrovo minčių.