2007 m. pasirodęs filmas „Mergina už durų“ (rež. Gregory Wilson) – tai viena iš tų juostų, kurios palieka gilų emocinį randą. Šis siaubo filmas remiasi tikrais įvykiais – siaubinga Sylvia Likens istorija, kuri 1965 m. sukrėtė visą Ameriką. Tačiau režisierius nesiekia šokiruoti vien tik dėl efekto – filmas veria akis į žmogaus žiaurumą ir vaikystės naivumo trapumą.
Pagrindinį Meg Loughlin vaidmenį jautriai ir įtikinamai atlieka aktorė Blythe Auffarth. Šalia jos – Blanche Baker, kuri sukrečiančiai įkūnija Ruth Chandler – suaugusią moterį, tapusią moralinės tamsos simboliu. Be jų, filme taip pat vaidina Daniel Manche, Grant Show ir Catherine Mary Stewart. Nors dauguma aktorių nėra plačiai žinomi, jų vaidyba stebina autentiškumu ir psichologiniu gilumu.
Veiksmas rutuliojasi 6-ojo dešimtmečio Amerikoje, mažame priemiestyje. Po tragiškos autoavarijos, kurios metu žūsta tėvai, paauglės Meg ir jos sesuo Susan atsiduria globos šeimoje – Ruth Chandler namuose. Iš pirmo žvilgsnio – tipiška amerikietiška moteris su trimis sūnumis – Ruth netrukus atsiskleidžia kaip psichologiškai palūžusi, neapykantos kupina figūra. Ji įtraukia savo vaikus bei kaimynų vaikus į sadistinį „žaidimą“, kurio taikiniu tampa Meg. Prievarta, žeminimas, kančia tampa kasdienybe. Vienintelis, kuris susvyruoja – berniukas vardu Davidas, Ruth sūnaus draugas. Jis tampa istorijos pasakotoju, lyg stebėtoju, netekusiu balso, bet ne sąžinės.
Tai nėra tradicinis siaubo filmas su antgamtiniais reiškiniais ar pabaisomis – „Mergina už durų“ priklauso psichologinio siaubo ir realistinio smurto žanrui. Jo siaubas – ne vaiduokliai, bet žmonės, kurie tampa pabaisomis. Filmas išnaudoja tylą, ilgus kadrus ir aktorių žvilgsnius, kad kurtų slogią, nepamirštamą atmosferą.
Tai – žiaurus, bet svarbus kinas. Jis klausia, kiek toli gali nueiti žmonės, kai jų niekas nestabdo. Ir dar svarbiau – kiek tylėjimas gali kainuoti kitiems. „Mergina už durų“ – tai ne tik filmas, tai – moralinis išbandymas žiūrovui.