„Pjūklas X“ – tai dešimtasis serijos filmas, kuris grąžina žiūrovus prie ištakų ir gilinasi į vieno žymiausių siaubo kino antagonistų – Džono Kramerio, dar žinomo kaip Pjūklas, istoriją. Šį kartą siužetas žengia laiko juosta atgal ir talpina veiksmą tarp pirmojo ir antrojo filmų, kai Krameris vis dar gyvena, bet jau žino apie savo mirtiną ligą. Jį įkūnija Tobinas Bellas – ikoniška figūra serijoje, kuri šįkart tampa pagrindine ašimi.
Džonas sužino apie eksperimentinį gydymą Meksikoje, kurį reklamuoja kaip stebuklingą viltį nuo vėžio. Atvykęs ten, jis patiki organizacijos pažadais, tačiau greitai paaiškėja, kad visa tai – apgaulė. Išnaudotas, pažemintas ir apgautas, jis ne tik nesulaukia pagalbos, bet ir praranda paskutinį gyvenimo šiaudą – viltį. Tačiau vietoje to, kad pasiduotų, Krameris ima planuoti kerštą. Grįžta jo makabriškas teisingumo supratimas: kiekvienas turi sumokėti už savo veidmainystę per skaudžias, moralinius išbandymus keliančias mirtinas spąstus.
Filmas pasižymi tuo, kuo garsėja visa serija – sudėtingais, kruopščiai parengtais kankinimo mechanizmais, kurie tikrąją prasme atspindi aukų kaltę ar moralinius nuodėmių klodus. Tačiau šįkart centre – ne tik fizinis siaubas, bet ir psichologinė drama: Kramerio žmogiškoji pusė, jo skausmas ir desperacija. Tai daro „Pjūklą X“ išskirtiniu serijos kontekste.
Siaubo žanro požiūriu, tai klasikinis „kūno siaubas“ (body horror), persmelktas sadistinio trilerio elementų. Filmas balansuoja tarp brutalumo ir egzistencinio klausimo apie teisingumą, gyvybę ir kaltę. Skirtingai nei kai kurie vėlesni serijos filmai, „Pjūklas X“ yra asmeniškesnis, labiau motyvuotas ir emociškai įtaigesnis.
Šis kūrinys patiks ne tik serijos gerbėjams, bet ir tiems, kurie vertina giliau motyvuotą siaubą, kur blogis nėra beprasmis, o kerštas tampa moraliniu nuosprendžiu.