Po beveik trijų dešimtmečių režisierius Danny Boyle sugrįžta į pasaulį, kurį pirmą kartą pristatė filme „Po 28 metų“. Nauja juosta Po 28 metų tęsia apokaliptinę siaubo istoriją, kurioje žmonija vis dar kovoja su viską naikinančiu įniršio virusu. Tai autorinio kino siaubo trileris, kuriame žmogiškoji prigimtis atsiduria veidrodyje – ir tas veidrodis gerokai sukreiptas.
Kino teatruose nuo birželio
Pasaulis po viruso protrūkio tapo tamsus, pavojingas ir griežtai izoliuotas. Vis dar galioja karantinas, o visuomenė išsibarstė į mažas bendruomenes. Viena iš jų gyvena nedidelėje saloje, kurioje prieiga prie žemyno apsaugota vieninteliu, sunkiai įveikiamu keliu. Čia dar gyvuoja tam tikras tvarkos likutis, bet žmonės gyvena nuolatiniame budrumo ir įtampos režime.
Kai vienas iš bendruomenės narių ryžtasi kelionei į žemyninę dalį – tariamai užmirštą pasaulį – jis susiduria su neįsivaizduojamais pokyčiais. Ne tik infekuotieji mutavo, bet ir likusieji žmonės. Sunaikinta civilizacija paliko po savęs ne tik išsigimusius kūnus, bet ir sielas. Žmogus, keliaujantis po šį kraštovaizdį, atranda kraupias paslaptis, netikėtas viltis ir siaubingus pasirinkimus, kuriuos tenka padaryti tam, kad išgyventum.
Filmas priklauso postapokaliptinio siaubo žanrui, susipinančiam su socialiniu trileriu. Čia dominuoja psichologinė įtampa, egzistenciniai klausimai, o siaubas slypi ne tik išorėje – tarp žvėriškų, viruso išdarkytų būtybių – bet ir žmogaus viduje. Tai filmas, kuriame klausiama ne „kaip išgyventi“, o „ar verta“.
Aktorių kolektyvą sudaro nauji ir sugrįžtantys veidai, tačiau dėmesio centre – atmosfera ir siužetas, kuriame gyvybė ir beprotybė egzistuoja greta. Po 28 metų – tai kinas, kuris nepalieka abejingų, nes sukelia ne tik baimę, bet ir priverčia susimąstyti apie tai, kokie tampame, kai pasaulis subyra.