„Tūnąs tamsoje“ (angl. Insidious, 2010) – tai vienas labiausiai psichologinę įtampą keliančių XXI a. pradžios siaubo filmų, režisuotas Jameso Wano. Tai ne paprastas vaiduoklių trileris, o giliau neriantis į anapusinio pasaulio ir sąmonės ribų temas. Filmas priklauso antgamtinio siaubo žanrui, kuriame itin svarbi ne kraujo vaizdavimas, o atmosfera, pojūtis, baimė to, kas nematoma, bet juntama.
Filmo veiksmas sukasi apie Lambertų šeimą, kurią ištinka mįslinga tragedija – jų sūnus Daltonas po keisto įvykio pasineria į komą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo medicininė paslaptis, tačiau netrukus paaiškėja, kad berniukas įstrigęs ne šio pasaulio erdvėje – vadinamojoje „Tąsybėje“ (The Further). Tai tamsi, klaiki siela, kurioje tyko dvasios, trokštančios patekti į gyvųjų pasaulį.
Tėvai, Josh (vaidina Patrick Wilson) ir Renai (Rose Byrne), bando suprasti, kas vyksta, o jų namuose ima dėtis vis keistesni reiškiniai – keisti garsai, šešėliai, nepaaiškinami reiškiniai. Į pagalbą pasitelkiama dvasinė mediumė Elise, kuri atskleidžia, kad Daltonas ne šiaip sau pateko į komą – jis paveldėjo retą gebėjimą astraliai keliauti. Tačiau tokios kelionės kelia grėsmę, nes silpnas kūnas be sielos tampa atviru vartais klastingoms esybėms.
Filme meistriškai kuriama įtampa, naudojamas garsas ir tyla, šešėliai, netikėti vaizdiniai. Skirtingai nei tradiciniuose siaubo filmuose, čia siaubas kyla ne iš išorinių monstrų, bet iš vidinių baimių, neapibrėžtumo ir šeimos bejėgiškumo.
„Tūnąs tamsoje“ yra ryškus pavyzdys, kaip galima suderinti klasikinį vaiduoklių pasakojimą su naujais psichologiniais elementais. Tai filmas ne tik apie dvasias, bet ir apie kaltę, ryšį tarp tėvų ir vaikų bei apie tai, kaip toli žmogus pasiryžęs eiti, kad išgelbėtų artimą.