Siaubo filmas „Demonų miškas“ pasakoja psichologinio siaubo kupiną istoriją, įkvėptą tikroje Japonijoje esančio Aokigaharos miško – vietos, apipintos mitais ir nelaimingų sielų šnabždesiais. Pagrindinį vaidmenį atlieka Natalie Dormer, įkūnijanti Sarą – moterį, kuri ryžtasi pavojingai kelionei į tamsos apgaubtą mišką, ieškodama savo paslaptingai dingusios sesers dvynės Džesės. Įspėjimų nepaisyti, racionalumą nustelbti – tai sprendimas, kuris ją pastato akis į akį su kažkuo, ko negalima paaiškinti vien logika.
Siužetas iš pradžių vystosi kaip dingusio žmogaus paieška, tačiau netrukus virsta paranojišku košmaru. Miškas, lyg gyva būtybė, ima manipuliuoti Saros sąmonės kampeliais – čia realybė persipina su haliucinacijomis, prisiminimai susilieja su siaubingais regėjimais, o šnabždesiai tarp medžių ima skambėti it balsai iš kito pasaulio. Nuo miško gelmių sklindanti atmosfera tamsi, nejauki ir slogi – žiūrovas kartu su pagrindine veikėja panyra į klaidų ir pasąmonės labirintą, kur kiekvienas sprendimas gali būti lemtingas.
Tai nėra tipiškas krauju ir siaubo monstrais paremtas filmas. „Demonų miškas“ labiau remiasi psichologinio siaubo principais – čia veikia įtampa, tyla, vidinė veikėjos drama. Miškas tampa metafora – tai ne tik fizinė vieta, bet ir vidinė žmogaus būsena: kaltės, netekties ir baimės įsikūnijimas. Režisierius Jason Zada naudoja atmosferinę įtampą, o kamera tarytum seka Sarą lyg šešėlis – niekada neleisdama pamiršti, kad ji niekada nėra viena.
Filmas priskirtinas psichologinio siaubo ir antgamtinio trilerio žanrui. Nors jame nestinga siaubo elementų, pagrindinis dėmesys telkiamas į nežinomybės jausmą ir psichologinį spaudimą. „Demonų miškas“ kelia ne tik baimę, bet ir klausimus apie kaltę, savižudybę ir žmogaus gebėjimą susidurti su pačiu savimi. Tai filmas tiems, kurie ieško daugiau nei tik išgąsdinimo – ieško istorijos, kuri liktų mintyse dar ilgai po peržiūros.